Po keturių mėnesių pertraukos grįžtame su trengsminga ir kvapą gniaužiančia sėkmės istorija! Šį kartą kalbiname KVK SA Alumnę, KVK Alumnių klubo prezidentę, merginą kuri užaugo ir tuo pačiu padėjo užauginti KVK SA. Pokalbio metu išgirsite ne vien motyvacijos suteikiančių frazių, bet ir pažinsite jos puikias charakterio savybes. Tad kviečiame, Jus mieli skaitytojai susipažinti su buvusia KVK SA prezidente Gintare Kareivaite.
Kaip manai, kodėl patekai į „sėkmės istorijų“ skiltį?
Ko gero dėl to, kad labai daug ir garsiai kalbu, tai yra vienas iš mano gyvenimo būdo bruožų. O iš tikrųjų tai, jeigu kalbama apie Studentų atstovybę, aš esu viena iš ilgiausiai užsilikusi narių šioje organizacijoje, o sėkmė yra labai jau ganėtinai keista sąvoka. Nei aš čia labai sėkminga, nei mano sėkmė čia kažkuo labai išskirtinė. Aš tiesiog manau, kad man yra keletą kartų pasisekę gyvenime, o apskritai ne aš esu sėkminga, o sėkmingus ir teisingus žmones sutinku.
.
Koks su SA susijęs įvykis buvo sėkmingas?
Pirmas sėkmingas įvykis, kad atsiradau SA ir kaip atsiradau. Prieš tai buvęs prezidentas Žilvinas mane įvardijo – jis tiesiog nusimovė batą, patrankė į stalą ir sakė „va čia yra Kareivaitė“. Jis taip mane atsimena iš to, kadangi buvau seniūnė ir tikrai nebuvau lengva seniūnė visomis prasmėmis. Aš kažkaip visada norėdavau, kad viskas būtų teisinga, ir tada mane pastebėjo, ir likus 2 savaitėms iki prezidento rinkimų nuėjau į Studentų atstovybę, o nuėjau kaip į pirmininko komandą ir per kokias kelias dienas viskas apsivertė taip, kad perėjau į prezidento poziciją.
Prezidento pozicija apskritai visada yra labai sudėtinga, reikalaujanti labai daug atsakomybės ir nėra eilės norinčių ją rinktis. Kažkaip tada reikėjo ir sau pripažinti, ir kitiems įsipareigoti, ir tą atsakomybę nešti, bet manau gan sėkmingai susitvarkiau ir jau 10 metų su ta pozicija padedu tvarkytis kitiems. Aišku įvairiausių lepsusų yra buvę, ir sėkmių, ir nesėkmių, jeigu jau kalbame apie sėkmių istorijas, bet, manau, bet kuriuo atveju vis tiek sėkmingiausias dalykas yra žmonės, kurie ateina į mūsų Studentų atstovybę. Tos mūsų 5 raidės išugdė labai daug gerų žmonių ir vieni galbūt vienoje srityje geresni, kiti kitoje, bet iš tikrųjų visi jaučia pačios organizacijos aurą ir tikrai didelė dalis buvusių narių, kurie negali būti su naujomis kartomis, su nostalgija prisimena, kaip buvo smagu ir gera, ir kokį gerą pagrindą ir galimybes jiems davė Studentų atstovybė.
Kas motyvavo dirbti KVK SA?
Pirmoje vietoje visada ir visur – atsakomybė. Atsakomybė palaikyti organizaciją, ją stiprinti bei padėti tobulėti kitiems. Ir, žinoma nuo pat pirmųjų dienų nenoras susigadinti nei savo įvaizdžio, gyvenimo, savo tolimesnės karjeros, nei organizacijos pakišti po kažkokiu negeru įvaizdžiu ar sugadinti jos tam tikrus ateities reikalus. Motyvuodavo ir kiti SA nariai, noras veikti kartu.
Kitas itin svarbus dalykas – artimieji, draugai, o ypatingai šeima. Mano didžiulis sėkmės faktorius apskritai visam mano gyvenime yra mano šeima. Aš turiu besąlygišką meilę, pasitikėjimą ir nuolatinį palaikymą kad ir kas ir kada benutiktų man pačiai ar tai būtų darbo pakeitimas, ar naujas gyvenimo įvykis, ar net koks naujas maisto gaminys. Visiškai nėra svarbu, ką aš darau, aš visada žinau – ten yra mano uostas ir niekas negali jo atimti. Kai turi toooki palaikymą – motyvacija stiprėja savaime.
Kokią įtaką asmenybės augimui padarė SA?
Ko gero, pagrindinė ir didžiausia ta įtaka. Labai greitai padėjo suaugti. Labai greitai sustatė į vėžias. Kai turi vadovauti žmonėms, tokiems patiems jauniems ar net jaunesniems už tave arba tiems, kurie turi daugiau patirties – asmenybė pradeda labai greitai kisti. Reikėjo greitai išaugti iš to mokyklos renginių organizavimo, kažkokio suvokimo, kas yra tas atstovas, reikėjo užaugti iki protingesnio žmogaus. Iki žmogaus, kuris atstovauja virš 3000 studentų, kuris vieną dieną važiuoja pasisveikinti su švietimo ministru ir aptarti studentų problemų, kitą dieną sėda prie stalo su direktoriumi, pavaduotoju akademinei veiklai ir kitais svarbiais, autoritetingais bei daug daugiau žinančiais žmonėmis, o dar kitą dieną grįžta pas savus narius ir jiems bando papasakoti, koks yra pasaulis anapus.
Iš esmės atsidūrus SA ribose suvokiau, kaip turiu plėsti akiratį, kaip turiu norėti mokytis, nes, iš tikrųjų, pirmais metais mes nelabai supratom, ką čia veikiam, ką reikia veikti, tik visur važiavom, klausėmės.
Plėsdama akiratį ir augdama kaip asmenybė, sutikau labai teisingus žmones. Tiek tuos, su kurių nuomone visiškai nesutikdavau, bet tai mane skatino galvoti, ieškoti argumentų, tiek tuos, su kuriais iki dabar esame geri draugai ir vis dar žiūrint į juos galvoji „ jėga, kietai varom“.
Tai ta asmenybė, dabar pagalvojus, augo po truputi, bet tuo metu atrodė, jog nežmoniškais tempais, nes reikėjo iš paprasto studento pasidaryti tuo atstovu, į kurį krenta visos strėlės, visi geri, o ypatingai visi negeri darbai. Teko tvarkytis su daug įdomių veiklų. O asmenybės augimas vis dar vyksta ir vyks nuolatos.
Kaip per tokį trumpą laiką, prieš prezidento rinkimus, sugebėjai pasistatyti gerą užnugarį, komandą, su kuriais ėjai į priekį?
Komanda iš karto kelia šypseną. Mes buvome motyvuoti veikti. Mes nebuvome motyvuoti kažką gauti, mes norėjome kažką nuveikti ir sukurti, pakeisti, tai čia buvo didžiausia motyvacija veikti kartu. Buvo senųjų narių, kurie padėjo, o kai kurie atrodė trukdė, nors visi norėjo tik kaip padaryti geriau ir perduoti patirtis.
Pirminė komanda buvo nedidelė, mes buvome pagrinde 4–5 žmonės, kurie nešė didžiausią atsakomybę, tokie pat skaičiai buvo ir kituose fakultetuose, o aš, ko gero, buvau tokia truputi despote, kiti gal sakytų ne truputėli. Aš valdinga asmenybė ir to neslepiu, net truputėli džiaugiuosi. Tad buvau tas blogasis policininkas, o mano Vice Donatas buvo tas gerasis, taip vieni kitus papildydavome. Kai reikėdavo, susitelkdavo ir virš 30 žmonių (taip taip, prieš 10-metį SA buvo gerokai mažesnė), iš tikrųjų, visą laiką, kai reikėdavo, žmonių atsirasdavo, o ypatingai tomis sunkiausiomis akimirkomis buvo 2–3 pagrindiniai žmonės, kuriems sakydavau „dabar jau šikna“, reikia kažką daryti ir padarydavom.
Kitas svarbus aspektas, kad mūsų dauguma gyvenome bendrabutyje. Mano kambariokė Virginija buvo VF, pirmininkė. Dar buvo bendrabutyje Vidas, Vladas, draugai, kuriuos galėdavai tiesiog susitikti naktį ar anksti ryte, iš esmės bet kada – pasakius, kad reikia pagalbos – jos atsirasdavo. Už kambario sienos taip pat merginos iš SA gyveno, kiekviename aukšte buvo žmonių iš SA, žodžiu turėjom komuną 😀 O paskui kuo toliau, tuo daugiau žmonių atsirado, žmonės kitaip pradėjo vertinti pačią Studentų atstovybę. Mūsų tas startas buvo nedidelis, atstovybė pradėjo augti daug stipriau man jau išėjus.
Kas pasikeitė šiais laikais su KVK SA?
Niekas nesikeičia! Pastebiu, kad iš esmės labai didelių pokyčių nei viena komanda neatneša ir nežinau, ar to reikia, ir kuo toliau, tuo mažiau pradėjau norėti kažkokio didžiulio pokyčio, kitokio žmogaus ar dar kažko. SA reikia priimti kaip galimybę keistis ir klysti, galimybę mokytis ir galimybę atstovauti save ir savo draugą, studentą. SA turi transformuotis pagal tam tikrus dalykus, pati aura, pats jos suvokimas, kad tai turi nešti pridėtinę vertę asmenybei ir pačiai organizacijai ar studentams, bet pirmiausiai, tai turi būti vieta, kur žmonės gali ateiti ir pasimokyti, nes geresnio universiteto ar kolegijos už Studentų atstovybę aš neįvardinčiau.
Koks yra didžiausias tavo pasiekimas šiai dienai?
Man asmeniškai didžiausias pasiekimas yra žmonės, su kuriais aš galiu bendrauti, galiu vadinti savo draugais ir šeima. Geriausią, ką gali duoti SA, tikrai yra žmonės. O šiaip jaučiuosi, iš tikrųjų, savo vietoje ir, manau, tai visai geras pasiekimas gyvenime, nemanau, kad pasiekimas yra kažkoks didelis karjeros postūmis ar mašina, butas, namas, apie vaikus nežinau, gal, kai turėsiu, tada vaikai atrodys, kad yra kažkas svarbaus. Pasiekimas ir sėkmė man yra jaustis gerai ten, kur aš esu. Įmonėje „ITCC“, kurioje aš dirbu, irgi mane veža tai, kad įmonė galvoja apie ateitį, kas bus, kaip mes galime prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo, ką galime duoti pasauliui, kokią planetą paliksime ateities kartoms. Atrodo labai paradoksalu – įmonė, kuri stato pastolius, deda izoliaciją, atrodo, kas čia yra su pasaulio gerinimu, bet, kai pagalvoji, kai tu atlieki savo darbą labai gerai, tos įmonės su kuriomis mes dirbame mažiau teršia gamtą ir visas pasaulis gali kvėpuoti švariau. Kai pagalvoji, ką darai, prie kokių projektų gali prisidėti, manau, čia yra sėkmė, kai tu gali save realizuoti.
Ir taip pat, kodėl aš esu SA, nes irgi matau, kad dar galiu kažkam padėti, galiu papasakoti, galiu nukreipti, o gal galiu kažką sugadinti, bet aš irgi turiu teisę klysti, dėl to gal mane ir žavi visas šitas studentiškas judėjimas, apskritai nevyriausybinės organizacijos. Tai yra didžiulė pridėtinė vertė asmenybei augti.
Dažnai girdime įvairių pasakymų ar klausimų, ką reikia daryti, kad taptum sėkmingas. Tai mano atsakymas – daug dirbti, daug padaryti nesąmoningų dalykų, kurie atrodo visiškai nereikalingi. Kažkur išgirdau šitą frazę: „Atsikeli ir varai“ – čia yra sėkmė, kai tu gali save realizuoti, atsikeldamas ir varydamas, o ne laukdamas kažkokio „O! Dabar man turėtų nutikti sėkmė“. Taigi sako, kad ir tą patį Teleloto bilietą reikia nusipirkti, norint išlošti. Taip ir sėkmė susideda iš tokių mažų dalykų ir, svarbiausia, žmonių.
Kokie tavo ateities tikslai, planai?
Šiaip žiauriai norėčiau pagyventi Amerikoje. Nežinau ar norėčiau ten gyventi, nes negyvenau, bet norėčiau pagyventi labai dideliame mieste. Bet kol kas mane labai žavi idėja, su kuria mes dirbame ITCC, kaip mes norime atrodyti, kur nuvesti verslą ir man labai įdomus verslo sektorius. Turiu labai daug ko išmokti ir kaip asmenybei dar užaugti yra labai daug. Apskritai kažkokios dėžutės, namelio ar goal‘o nusipiešusi tikrai neturiu, bet gal ir reikėtų pradėti, nes svajonės žiauriai pildosi, reikia tik norėti ir svajoti, tai manau pats metas susidėlioti ir dar daug aukštesnių tikslų, tam tikrų yra, bet sakoma, visko negalima sakyti, nes gali prisišnekėti. Bet iš esmės tai žiauriai noriu, kad ir po 10 metų, šnekėdama su kuo nors, sakyčiau – jaučiuosi labai gerai ten, kur esu dabar. Vienas iš pagrindinių dalykų – dėl nieko nesigailėti.
Kodėl būtent į Ameriką?
Kartą buvau, nerealiai patiko. Mane žavi dideli miestai, betonas, man labai patinka matyti daug žmonių, juos stebėti, su jais bendrauti. Nesakyčiau, kad Amerika mam yra svajonių šalis, Amerika yra ta vieta, kurioje apskritai sutelpa daug mano mėgstamų dalykų.
Kokius 3 patarimus galėtum duoti SA nariams?
Pirmas – atsikelti ir varyti. Antras – save išbandyti kuo įvairesnėse srityse, dalyvauti tiek komitetuose, tiek įvairiausiuose mokymuose, ko iš tikrųjų neišnaudoja chebra, nes ten sutelpa geriausia, kas yra, išgirstama informacija, kuri yra naudinga bet kuriuo atveju visada gyvenime, nes ir darbe teks susidurti su daug įvairiausių žmonių ir sričių, o Studentų atstovybėje gali nemokamai pasiimti tas žinias ir gauti pirmąjį suvokimą, kas tai yra. Tarp kitko, mano visa viešųjų ryšių, rinkodaros, reklamos sritis prasidėjo nuo to, kai važiavau į Lietuvos studentų sąjungos organizuotus Ryšių su visuomene mokymus. Ar aš norėjau susieti gyvenimą su ta veikla? Nemanau. Aš 19 metų nieko nežinojau, kuo norėsiu būti užaugusi. Tai mokymai duoda žiauriai daug. Kita svarbi mokymų dalis yra tai, kad vyksta įvairios socializacijos, bendravimas, komandos formavimas ir apskritai – žmonių pažinimas, tai irgi yra didelis pliusas.
Tai aptariant:
1) „Atsikelti ir varyti“;
2) Dalyvauti komitetų veiklose, mokymuose;
3) Nepamiršti, kad SA nėra tik darbas arba savęs pritaikymas, SA yra geras laikas ir kartais tiesiog buvimas kartu ant sofos, savo bajerių turėjimas ir kūrimas su tai žmonėmis, kurie tau bus draugai, bendradarbiai, padėjėjai, naudos iš tavęs gavėjai, o kartais naudą gausi tu.
Dar kartą dėkojame mūsų gerbiamai Alumni Gintarei Kareivaitei už išsamų, motyvuojantį ir kupiną juoko interviu!
Interviu parengė: Girmantė Zavadzkytė, Modestas Deksnys ir Andrejana Žakytė.
Redagavo: Rūta Povilionytė ir Brigita Razgaitytė.
Kodėl Alumniai ir kiti SA nariai vadina tave „princese“? Kaip kilo ši pravardė?
Nes aš mėgstu būti susireikšminusi, čia, ko gero, dėl šito, ir karūnas mėgstu, ir pati mėgstu būti princese, ir man patinka, kai tokia vadina. Ar tai neišsipildžiusi svajonė? Galbūt! Nes princas Viljamas (ang. William) vedė, dabar ir Haris (ang. Harry) vedė, tai vilčių šiek tiek mažiau. Bet iš esmės, aš manau, tai yra dėl tam tikrų charakterio susidariusių savybių ir nuo to noro būti matoma, girdima ir tokia šiek tiek egoistiška, tai aš tokia esu, bet man smagu, faina ir jeigu kitiems patinka – dar fainiau, o kam nepatinka pff – irgi faina, ne mano problemos.
Tai vat toks ir gyvenimėlis.